„Ar Allahas jums nenuvedė to, ką galite atiduoti kaip auką? Kiekvienas tasbih (sakyti: Šlovė Allahui) yra auka; kiekvienas takiyr (sakyti: Allahas yra Didžiausias) yra auka; kiekvienas tahmid (sakyti: dėka Allahui) yra auka; kiekvienas tahlil (sakyti: nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą) yra auka. Gerų darbų skatinimas yra auka, blogio draudimas yra auka, ir netgi artumas su žmona kiekvienam iš jūsų įrašomas kaip aukojimas.“

Kai kurie neturtingi Pranašo kompanjonai skundėsi Pranašui dėl savo skurdo ir nesugebėjimo atiduoti aukų, kad gautų gausų atlygį, kaip jų turtingi broliai, ir atlikti gerus darbus kaip jie: jie sakė, kad meldžiasi kaip mes, pasninkauja kaip mes, bet jie aukoja iš savo pertekliaus, o mes aukoti negalime! Taigi Pranašas jiems nurodė tuos labdaros būdus, kuriuos jie gali atlikti, sakydamas: Argi Allahas jums nesuteikė to, ką galite paukoti kaip auką sau patiems?! Sakyti „subhanallah“ (Šlovė Allahui) jums yra auka; taip pat „Allahu akbar“ (Allahas yra Didžiausias) – auka; „alhamdulillah“ (dėka Allahui) – auka; ir „lia ilaha illa Allah“ (nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą) – taip pat auka. Gėrio įsakymas yra auka, blogio draudimas – auka, ir net kai vienas iš jūsų turi lytinių santykių su savo žmona – tai irgi yra auka. Jie nustebo ir pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, ar mes patenkiname savo geismą ir gauname už tai atlygį?!” Jis atsakė: „Kaip manote, jei žmogus patenkintų aistrą draudžiamu būdu – svetimaudamas ar panašiai – argi jam nebūtų įrašyta nuodėmė? Lygiai taip, kai jis patenkina aistrą leistinu būdu, jam įrašomas atlygis.“