įeidavo į mečetę, jis sakydavo: „Aūzu billahil-azym, ua biuadžhihil-karym, ua sultanihil-kadym minaš-šaitanir-radžym“ (ieškau prieglobsčio pas Allahą, Didįjį, Jo kilnų Veidą ir amžiną valdžią nuo prakeiktojo šėtono)

Kai Pranašas įeidavo į mečetę, jis sakydavo: „Aūzu billahil-azym“ - aš kreipiuosi ir ieškau pagalbos pas Allahą ir Jo savybes. „ua biuadžhihil-karym“ - Dosnusis Davėjas. „ua sultanih“ - Jo viešpatavimas, galia ir gebėjimas nugalėti bet kurį Jo kūrinį, kurį Jis nori. „al kadym“ - nuolatinis, amžinas. „minaš-šaitanir-radžym“ - šėtonas, kuris yra ištremtas ir išvarytas iš Allaho gailestingumo. Tai yra: O Allahe, apsaugok mane nuo jo šnabždesių, pagundų, žingsnių, minčių, užuominų ir klaidinimo, nes jis yra tas, kuris klaidina ir veda į pagundą bei nežinojimą. Abdullah Ibn Amr buvo paklaustas: „Ar tai viskas?“, t. y. ar Pranašas pasakė tik tai? Jis atsakė: „Taip“.

Jeigu žmogus pasako šią dua įeidamas į mečetę, šėtonas sako: „Jis apsisaugojo nuo manęs visai dienai ir nakčiai.“