„Švarumas - tai pusė tikėjimo. „Alhamdulilliah“ pripildo svarstykles, „Subhanallah“ ir „Alhamdulilliah“ pripildo tai, kas tarp dangaus ir žemės

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pranešė, kad išorinis švarumas pasiekiamas apsiplovimu (vudu) ir išsimaudymu (ghusl), ir tai yra viena iš maldos sąlygų. Taip pat pranešė, kad sakyti „Alhamduliliah“ užpildo svarstykles. Taip norima pagirti Allahą ir priskirti Jam tobulumo savybes. Tai bus pasverta Teismo dieną ir užpildys gerų poelgių svarstyklę. Ir kad sakyti „Subhanallah val-hamdulilliah“ - išaukštinti Allahą aukščiau visų trūkumų ir priskirti Jam visišką tobulumą, kuris pridera Jo didybei, su meile ir išaukštinimu - užpildo tai, kas yra tarp dangaus ir žemės. Ir kad „malda yra šviesa“ žmogaus širdyje ir veide, kape ir Teismo dieną. Kad „labdara yra įrodymas“ ir tikinčiojo tikėjimo nuoširdumo įrodymas, ir tai atskiria jį nuo veidmainio, kuris susilaiko nuo labdaros, nes netiki už tai pažadėtu atlygiu. „Kantrybė kaip nušvitimas“ - tai yra susilaikymas nuo susierzinimo ir pasipiktinimo - šviesos spindėjimas, ateinantis su karščiu ir deginimu, kaip saulės spinduliai. Taip yra todėl, kad kantrybė yra sunki, reikalaujanti kovos su savimi ir susilaikymo nuo savo norų. Taigi, kantrus žmogus ir toliau švyti ir laikosi nurodymų bei teisingo kelio. Kantrybė rodoma laikantis Allaho įsakymų, vengiant Jo draudimų ir ištveriant kančias bei įvairių formų sunkumus šiame pasaulyje. Kad „Koranas yra argumentas už tave“, recituojant ir veikiant pagal jį, arba „prieš tave“, kad jo atsisakei. Tada Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) informavo, kad visi žmonės dirba ir vaikšto, jie atsikelia iš miego ir išeina atlikti skirtingus darbus, kai kurie iš jų laikosi paklusnumo Allahui ir taip išsigelbėja nuo pragaro. O kai kurie nukrypsta ir daro nuodėmes, kurios juos sužlugdo, nuvesdamos į pragarą.