„Kai Allahas sukūrė rojų ir pragarą, Jis pasiuntė Džibrilį (angelą Gabrielių) (ramybė jam)

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pranešė, kad kai Allahas sukūrė rojų ir pragarą, Jis pasakė Džibriliui (ramybė jam): Eik į rojų ir pažiūrėk. Jis nuėjo, pažiūrėjo ir grįžo. Džibrilis pasakė: O Viešpatie, priesiekiu Tavo garbe, visi, kurie girdės apie rojų ir apie tai, kas jame yra iš palaiminimų ir gėrybių, norės bei stengsis ten įeiti. Tada Allahas apsupo rojų sunkumais ir negandomis - įsakymų vykdymu ir draudimų vengimu. Taigi, kas nori ten patekti, turėtų išgyventi šiuos sunkumus. Tada Visagalis Allahas pasakė: O Džibrili, eik ir pažiūrėk į rojų - po to, kai jį apsupome sunkumais. Jis nuėjo ir pažiūrėjo. Tada grįžo ir pasakė: Viešpatie, prisiekiu Tavo garbe, bijau, kad niekas ten nepateks dėl sunkumų ir negandų, kurios slypi kelyje į jį. Ir kai Allahas sukūrė pragarą pasakė: O Džibrili, eik ir pažiūrėk į tai. Jis nuėjo ir pažiūrėjo. Tada Džibrilis grįžo ir pasakė: Viešpatie, prisiekiu Tavo garbe, kas išgirs apie bausmę ir kankinimus bijos į jį patekti ir laikysis atokiai nuo dalykų, vedančių į jį. Tada Visagalis Allahas apgaubė pragaro kelią troškimais bei malonumais ir tarė: O Džibrili, eik ir pažiūrėk. Džibrilis nuėjo, pažiūrėjo, tada grįžo ir pasakė: Viešpatie, prisiekiu Tavo garbe, aš bijau ir baiminuosi, kad niekas nuo to nebus išgelbėtas - dėl troškimų ir malonumų aplink pragarą.