HadeethEnc · 1.26.0
Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pradėdamas maldą,
Available translations
Choose an available translation of this Hadeeth
01
Hadeeth text
Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pradėdamas maldą, sakydamas takbir (Allahu akbar) prieš ir po ruku (nusilenkimo) pakeldavo rankas ties pečiais ir sakydavo: „sami allahu liman hamidah, rabbana va lakal hamd“ (Allahas girdi, kas Jį šlovina, Viešpatie, šlovė Tau). Per sudžud (pasilenkimą) jis to nedarė.
02
Explanation
Pranašas maldos metu pakeldavo rankas trijose pozicijose lygiagrečiai arba priešais pečius t.y. kur susijungia pečiai su viršutinu rankos kaulu.
Pirma pozicija: pradėdamas maldą ir ištardamas takbiratul ihram (maldos atidarymą).
Antra: ištardamas ruku takbir.
Trečia: pakeldamas galvą iš ruku pozicijos sakant „sami allahu liman hamidah, rabbana va lakal hamd“.
Pranašas nepakeldavo rankų nei pradėdamas sudžud, nei pakildamas nuo jo.
Pirma pozicija: pradėdamas maldą ir ištardamas takbiratul ihram (maldos atidarymą).
Antra: ištardamas ruku takbir.
Trečia: pakeldamas galvą iš ruku pozicijos sakant „sami allahu liman hamidah, rabbana va lakal hamd“.
Pranašas nepakeldavo rankų nei pradėdamas sudžud, nei pakildamas nuo jo.
03
Benefits
Viena iš priežasčių, kodėl meldžiantis pakeliame rankas, yra ta, kad tai yra maldos puošmena ir Visagalio šlovinimas.
Buvo įrodyta, kad Pranašas pakėlė rankas dar vienoje pozicijoje, kaip pranešama nuo Abu Davūd ir kitų, su Abu Hamid As-Saidi formuluote, pakildamas iš pirmo tašahud, trijų ir keturių rakatų maldose.
Iš Pranašo taip pat buvo autentiškai pranešta, kad jis pakeldavo rankas ties ausų lygiu, jų neliesdamas, kaip pranešama su Malik Ibn Al-Huairis formuluote dviejose Sahih knygose: „Ištardamas takbir, Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pakeldavo rankas, kol jos pasiekdavo jo ausų lygį.“
Tasmi (sami allahu liman hamidah) sujungimas su tahmid (rabbana va lakal hamd) yra išskirtinis imamui ir besimeldžiančiam vienam. Tačiau tas, kuris meldžiasi už imamo, turėtų pasakyti tik: „rabbana va lakal hamd“.
Nuo Pranašo buvo autentiškai praneštos keturios formuluotės, susijusios su posakiu: „rabbana va lakal hamd“ po ruku, ir tai yra viena iš jų. Pageidautina laikytis šių formuluočių ir vartoti jas pakaitomis.
Buvo įrodyta, kad Pranašas pakėlė rankas dar vienoje pozicijoje, kaip pranešama nuo Abu Davūd ir kitų, su Abu Hamid As-Saidi formuluote, pakildamas iš pirmo tašahud, trijų ir keturių rakatų maldose.
Iš Pranašo taip pat buvo autentiškai pranešta, kad jis pakeldavo rankas ties ausų lygiu, jų neliesdamas, kaip pranešama su Malik Ibn Al-Huairis formuluote dviejose Sahih knygose: „Ištardamas takbir, Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pakeldavo rankas, kol jos pasiekdavo jo ausų lygį.“
Tasmi (sami allahu liman hamidah) sujungimas su tahmid (rabbana va lakal hamd) yra išskirtinis imamui ir besimeldžiančiam vienam. Tačiau tas, kuris meldžiasi už imamo, turėtų pasakyti tik: „rabbana va lakal hamd“.
Nuo Pranašo buvo autentiškai praneštos keturios formuluotės, susijusios su posakiu: „rabbana va lakal hamd“ po ruku, ir tai yra viena iš jų. Pageidautina laikytis šių formuluočių ir vartoti jas pakaitomis.
Attribution
[Bendru sutarimu]
Categories
Share
Share hadeeth
Sharing options · 0 Total shares